Ar verta kurti turinį, jeigu jį žiūri tik 10 žmonių?
Sveiki, ✨
Dauguma kūrėjų kartais ištinka klausimas, ne išimtis ir man - „Dėl ko”? 🤔
Kartais sėdžiu su kamera rankoje ar montuoju ir tyliai savęs klausiu: 🎥✂️
- Ar visa tai verta, jei mano kūrybą pamatys tik 10 žmonių?
Ar verta keltis anksti, tempti visą įrangą, filmuoti, po to montuoti, sukti galvą dėl kiekvieno kadro, pasakoti istorijas… jei galiausiai žiūrės vos keli žmonės? 🕰️🎬
Tai atrodo skausmingai maža. Lyg daryčiau kažką nepakankamai svarbaus. Lyg daryčiau kažką blogai.
Dar prie savigraužos prisidėda lyyyyginimaisi. Atsidarai Instagramą, Facebook ar Youtube ir žiūri, kaip kitų skaičiai tūkstančiai, dešimtys tukstančių. Ir kyla jausmas:
Kodėl aš tik čia, su savo dešimtimi? 🤷♀️
BET VISKAS PASIKEITĖ!
Kas tie 10 žmonių?
Bet vieną dieną pagalvojau labai paprastai: 💡
Kas tie 10 žmonių?
Įsivaizduokit kino salę. Nedidelę. Ekranas. Jūs. Ir dešimt žmonių žiūri jūsų filmą.
Jie tylūs. Įsiklausę. Galbūt jų akyse pasirodo ašara. O gal šypsosi. Jie atėjo savo noru. Jie pasirinko būti su jumis ir jūsų istorija. ❤️
Ir tada klausiu savęs:
Ar tikrai tai mažai?
O jeigu visi dešimt prieitų po peržiūros ir pasakytų: 💬
„Tu mane palietei.”
„Aš supratau save per tavo filmą.”
„Man reikėjo tavo žodžių.”
Arba kalbant apie storių like. Jeigu 10 žmonių, kurie uždėję like paverstume į situaciją, kad realybėje jie prieina prie Jūsų ir pasako:
„Šiandien gražiai atrodai”.
„Tai ką pasakei, man labai patiko”.
Ar vis dar sakytumėt „tik” 10?
Skaičiai yra apgaulingi 🔢
Skaičiai socialiniuose tinkluose kaip lošimo automatai. Suki, spaudi, lauki laimėjimo. Gali pakilti iš laimės į dangų, arba susigūžti palei žemę manydamas, kad tavo darbai niekam nerūpi.
Bet už kiekvieno skaičiaus yra žmogus.
Vienas, tikras. Su savo diena, jausmais, svajonėmis.
Kartais pakanka vieno žmogaus, kuris parašo: ✍️
„Ačiū už tai, ką kuri. Tu mane įkvėpei.”
Ir tada visi skaičiai praranda galią, nes tai jau ne skaičius - TAI RYŠYS.
Kuriu, nes negaliu nekurt. 🎨
Kartais pagalvoju: būtų paprasčiau nekurt. Nekelti filmų. Nerašyti tekstų. Negalvoti ką pasakyti prieš kamerą.
Bet tiesa tokia - aš negaliu nekurt.
Kažkas manyje vis tiek veržiasi laukan - žodžiai, kadrai, garsai, istorijos. 🎙️🎬
Manau, čia ir slypi skirtumas tarp meno ir publikos. Taip, publika labai svarbi, be jos menas lieka stalčiuje. Bet kai kuri vien tam, kad patiktum visiems, užgęstą džiaugsmas.
Menas prasideda ten, kur daliniesi tuo, kuo tiki. Ir kiek žmonių tai pamatys - kartais tiesiog gyvenimo loterija. 🎲
Svarbiausia patiktų ką kuri TAU PAČIAM, o tada dar vienam žmogui.
Šiandien galvoju paprasčiau.
Taip, džiugu, kai skaičiai auga. Bet svarbiausia man viena:
Jeigu bent vienas žmogus pajus tai, ką noriu perduoti - aš elgiuosi teisingai. ✅
Nes niekada nežinai, kur tavo darbas nuskris. Galbūt tavo filmą ar tekstą pamatys žmogus, kuriam tą dieną labiausiai reikėjo tavo istorijos.
Mano pačios pradžia 🌟
Pradžioje ir aš labai abejojau ar verta kurti šį naujienlaiškį apskritai. Kai sukūriau, prie jo prisijungė 10 žmonių. Rašiau tiems keliems žmonėms, bet dabar karts nuo karto prisijungia vis daugiau. 👥
Dabar pradėjau daryti ir voice versiją prie naujienlaiškio - gal kažkam tai patiks labiau. Ir jeigu bent vienam žmogui bus patogiau klausytis nei skaityti - jau džiaugiuosi. (Aišku po praeito karto negavau atsakymo ar klausėtės ir galvoju ar verta, bet vis tiek darysiu :D). 🎙️
Pradžioje mano Instagram stories irgi žiūrėdavo vos 10 žmonių. O atrodė tiek stengiesi, persiplėši, per baimes kalbi į kamerą, nu KAAAAM? Buvo momentas, kai net ir buvau nustojus daryti.
Bet galiausiai, kai nustojau žiūrėti į tuos skaičius ir tiesiog daryti ir kurti taip, kaip man atrodo teisinga, kaip aš noriu ir kaip man patinka - nei nepastebėjau kaip viskas pradėjo augti. 🌱
Šiandien specialiai pasižiūrėjau kiek žmonių peržiūrėjo mano paskutinį instagram story - 327. KĄĄĄĄ? 😮
Reikėtų jau didelės patalpos jiems sutalpinti ir už tai labai labai ačiū. Neslėpsiu, tikrai tas skaičius pradžiugino ir kai pagalvoju, viskas prasidėjo nuo vieno žmogaus. Po to nuo vieno kuriam patiko. Nuo vieno, kuris pasidalino. Nuo vieno, kuris rekomendavo.
Viskas prasideda nuo vieno žmogaus. Vieno, kuris pamato, išgirsta, pajunta. Ir nuo ten auga viskas - skaičiai, pasitikėjimas, noras kurti toliau.
Apie socialinių tinklų širdeles ir tylą. 💖🤫
Dar noriu pasakyti vieną dalyką, kuris gal skamba keistai, bet yra dažna tiesa.
Kartais labiau palaiko tie, kurie tavęs visai nepažįsta. O pažįstami žmonės tyli. Gal jiems atrodo, kad „viskas ir taip aišku”.
Tad, nenoriu nuvertinti ir peržiūrų ar širdelių, nes jos irgi svarbios. Nes kaip kitaip sužinoti, ar palietei bent tą vieną žmogų? Jei niekas nepaspaudžia, neparašo - lieka tyla. O tada galvoje ir pradeda suktis klausimas: ar tikrai verta kurti? 🤔
Kartais net viena širdelė ar žodis tampa ženklu, kad tavo balsas nepasiklydo ore. Kad kažkas mato ir girdi. Ir kad darai tai ne veltui. 💌
Tad jei turit šalia žmonių, kurie kuria - paspauskit tą širdelę. Parašykit komentarą. Pasidalinkit.
Tai nėra tik širdelė. Tai tylus, bet galingas - „Aš tave matau”. 👁️💕
Ir kartais to pilnai užtenka, kad suprastum - nedarai to veltui.
O Jūs?
Ar jums svarbu kiek žmonių stebi jūsų kūrybą?
Kiek žiūrovų jau būtų „pakankamai”?
Parašykit man. Nes tikiu, kad 10 žmonių gali pakeisti pasaulį. Bent truputį. 🌍 O maniškį, jie jau pakeitė. ❤️
Ačiū Jums,
Iki kitų kartų, 📝
Laura Greičiuvienė
Darykim dalykus ne dėl like, o pirmiausia dėl savęs, kad patiktų pačiam. Paspausk like ir share jeigu sutinki :DDDDD 💖👍
Šaunuolė👍👍👍